Rėmėjai

Reklama

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

Zigmas Toliušis. Pastangų ir vargų kronika. Gyvenimo kelio pradžia (1889–1921)

Zigmas Toliušis

Pastangų ir vargų kronika. Gyvenimo kelio pradžia (1889–1921)
Atsiminimų ištrauka. Iš rengiamos knygos „Girdžiai: istorijos atodangos“

Zigmas Toliušis (1889–1971) – žymus teisininkas, politikos ir visuomenės veikėjas. Gimė Miliušių dvare, Girdžių seniūnijoje. Baigė Kauno gimnaziją, Peterburgo universiteto teisės fakultetą. 1922–1927 m. buvo tris kartus išrinktas į Lietuvos Seimą, kur vadovavo Valstiečių liaudininkų frakcijai. Lietuvos teisininkų draugijos valdybos pirmininkas. Advokatų tarybos pirmininkas (1941–1944). Sovietų okupantų keturis kartus suimtas, kalintas, buvo ištremtas į Sibirą. Grįžo į Lietuvą 1955 m. Išleido keletą brošiūrų teisės klausimais, atsiminimų (likę rankraščiai) apie Miliušių dvarą, apie žymius XX a. pirmosios pusės Lietuvos visuomenės veikėjus (Steponą Kairį, Feliciją Bortkevičienę, Augustiną Voldemarą, Mykolą Krupavičių, Vincą Krėvę ir kitus). Atsiminimuose pažymėjo: „Esu laimingas ir džiaugiuos, kad pajėgiau pakelti gausingus smūgius, galėjau atsilaikyti nuo gąsdinimų bei gundymų ir likau ištikimas laisvos Nepriklausomos Lietuvos ir demokratijos idealams“.

Z. Toliušis mirė Kaune. Palaidotas Girdžių kapinėse.
Z. Toliušio atsiminimus iš rankraščio „
Pastangų ir vargų kronika. Gyvenimo kelio pradžia (1889–1921)“ parengė Vytautas Lekutis. Pateikiame atsiminimų, kurie bus paskelbti knygoje „Girdžiai: istorijos atodangos“, ištrauką.

KAS LANKĖSI PAS MUS

Mūsų namai Miliušiuose buvo nuolat svečių lankomi. Iš giminių, kurie lankydavosi pas mus, dar prisimenu tėvo sesers sūnų Matą Barcevičių, kuris gydytojavo Rusijoje ir kartais parvykdavo vasarai Lietuvon. Mano tėvas padėjo jam eiti mokytis Maskvoje ir jis, parvykęs Lietuvon, apsilankydavo Miliušiuose. Daktaras M. Barcevičius mokės Maskvoje drauge su Antanu Kriščiukaičiu ir kitais atgimimo veikėjais. Man teko matyti jį vienoje senoje Maskvos lietuvių studentų nuotraukoje. Daktaras M. Barcevičius beveik visą savo amžių pragyveno Rusijoje ir tik po 1914–1918 m., kai Rusijoje įsigalėjo pilietinis karas, grįžo Lietuvon, kur neilgai pagyvenęs mirė būdamas senyvo amžiaus.

Netoli Miliušių dvaro gyveno našlė Ona Sabienė, kurios vyras anksčiau tarnavo drauge su mano tėvu Miliušių dvare kaip matininkas. Jis turėjo du žymiai už mane vyresnius sūnus, kurie abu baigė Kauno gimnaziją ir mokėsi Peterburge. Vienas jų buvo juristas, kitas, jaunesnysis, matematikas. O. Sabienė buvo mano krikšto motina ir nuolat svečiuodavosi pas mus, o vasarą ir jos abu sūnūs studentai dažnai mus aplankydavo. Aš taip pat užeidavau pas Sabus į jų Babilpievės ūkį, už kelių kilometrų nuo Miliušių. Vyresni už mane Sabai nebuvo mano draugai, bet kadangi jie neturėjo kitų draugų, kartais imdavo mane su savimi pasimaudyti, pažvejoti Mituvoj arba šiaip pasivaikščioti. Sabai, ypač jaunesnysis, ruošdavo vasarą apylinkės ūkininkų vaikus, norinčius eiti į kunigus arba į vaistininkus, keturių klasių kvotimams. Kai Sabai buvo studentai, aš dar buvau žemesniųjų klasių gimnazistas. Nors Sabai žiūrėjo į mane iš aukšto, man buvo labai įdomu bendrauti su jais, ypač su jaunesniuoju. Aš nuolat klausinėdavau jį apie universitetą, Peterburgą ir jo įžymybes. Iš Sabų pirmą kartą gyvenime gavau pamatyti ir paskaityti slaptojo „Varpo“ numerį. Atmenu, jis man paaiškino, kad taip patogiau persiųsti laikraštį iš Prūsų Lietuvos. Tėvas kartais kviesdavo studentus palošti preferansą.

Mano tėvai palaikydavo artimus santykius su kai kuriais Jurbarko miesto valdininkais bei tarnautojais. Prisimenu policijos valdininką Lenkevičių, labai storą žmogelį, su nepaprastai dideliu pilvu. Tasai Lenkevičius lankydavosi pas mus dar man mažam esant ir juokais gąsdindavo mane sakydamas, kad praris mane. Matydamas jo storą pilvą, aš rimtai žiūrėdavau į jo grasinimus ir vengdavau būti namie, kai atvykdavo tasai Lenkevičius. Taip nuo mažens atsirado nepasitikėjimas ir neapykantos rusų policijai jausmas.

Žiemą bent kartą per metus tėvas suruošdavo medžioklę Miliušių miškuose, į kurią suvažiuodavo būrys Jurbarko medžiotojų. Miškai buvo labai dideli ir nušaudavo daug kiškių, lapių ir ožių. Vilkų ir šernų mūsų apylinkės miškuose nebūdavo. Po medžioklės būdavo vaišės.

Kai aš ir abi mano seserys paaugome, ypač po 1905 m. revoliucijos, mūsų namuose pradėjo lankytis aplinkiniai moksleiviai ir šiaip jaunimas.

Kauno gimnazistas Jurgis Byla, kilęs iš Geišių kaimo prie Skirsnemunės, buvo viena klase žemesnis už mane. Jis baigė keturias klases Palangos progimnazijoje ir po to persikėlė Kauno gimnazijon. Vėliau jis studijavo Peterburge, dalyvavo kaip caro armijos karininkas Pirmajame pasauliniame kare, o po karo užėmė aukštas pareigas Krašto apsaugos ministerijoje ir Teisingumo žinyboje. Atėjus Lietuvon sovietams, J. Byla buvo suimtas, išvežtas lagerin, kur ir mirė.

Kitas gimnazistas, Jonas Daulianskis iš Girdžių, buvo dviem klasėm žemiau už mane. Jis taip pat baigė Palangos progimnaziją ir po to persikėlė Kaunan. J. Daulianskis gyveno Kaune drauge su manim viename bute, rodos, dvejus metus. Baigęs gimnaziją jis studijavo Kijeve mediciną. Karui prasidėjus jis buvo mobilizuotas, dirbo kaip medikas Kaukazo fronte, užsikrėtė šiltine ir mirė.

Antanas Kundrotas iš Džiugų kaimo mokėsi Kauno Komercijos mokykloje. Jį leido į mokslą jo dėdė, Kauno Katedros kunigas Byla. A. Kundrotas per Pirmąjį pasaulinį karą tarnavo karininku, Nepriklausomoje Lietuvoje buvo Šiaulių komendantas, vėliau Kauno mokesčių Inspektorius. Prieš Antrąjį pasaulinį karą mirė.

Anksčiau paminėti J. Byla, J. Daulianskis ir A. Kundrotas buvo patys artimiausi draugai. Jie nuolat lankydavosi mūsų namuose, o A. Kundrotas net gyveno pas mus ilgesnį laiką Pamilušyje.

Netoli nuo Miliušių gyveno trys klierikai, kurie vasarą taip pat retkarčiais būvodavo mūsų namuose. Tai Jonas Padlevskis, kilęs iš Girdžių, vėliau kunigas Latvijoje ir Lietuvoje (Vertimų bažnyčioje); Juozas Jovarauskas, baigęs Peterburge dvasinę akademiją, vėliau Lietuvos karo kapelionas ir Lietuvos konsulas Liepojoje; Byla iš gretimo Būtrimų kaimo (jo vardo neprisimenu), vadinamas mūsų apylinkėje Skystasūriu, miręs klierikavimo metu.

Turiu suminėti dar šiuos jaunosios kartos atstovus, kurie lankydavosi mūsų namuose: Jurbarko viešbučio savininko Bilmino dukterys, kurių viena (Elena), vėliau baigė Peterburgo konservatoriją ir ištekėjo už inžinieriaus J. Čiurlio; studentas Dominikas Šveistys iš Eržvilko; vaistininkas Izidorius Žičkus iš Eržvilko; vaistininkas Petras Bertulis, kilęs iš kaimyninio Džiugų kaimo, vėliau Kauno vaistininkas, ir kiti. Taigi, susidarydavo gražus lietuviškas jaunuomenės būrys.

Dažniausiai pas mus buvodavo jau minėtieji J. Daulianskis, A. Kundrotas ir J. Byla. Pirmieji du asistavo mano seserims. Kai sueidavo ar suvažiuodavo daugiau jaunimo, visi eidavome pasivaikščioti arba suruošdavome kokius nors žaidimus. Kartais rengdavome gegužines, į kurias sukviesdavom didesnį svečių skaičių. Panašias gegužines darydavome ir pas kitus. Kartą nuvykome keliais vežimais į Užakmenius pas mano dėdę ir į Stefanavą pas Gudavičius. Kitą kartą nuvažiavome į Tauragę pas mano tetą Volodkevičienę. Suruošdavo gegužinę Daulianskis savo ūkyje prie Girdžių.

Visi tarp savęs kalbėjome lietuviškai. Anais laikais tai buvo ne visai paprastas dalykas, todėl kai kurie Eržvilko bajorai su panieka mus vadindavo litvomanais. Visi buvome patriotiškai nusiteikę ir nemaži caro valdžios opozicionieriai. Mes platinome tarp ūkininkų lietuviškas knygas ir spaudą. Jurbarke kas vasarą suruošdavome lietuviškus vakarus.

Kartą vasarą nutarėme su J. Daulianskiu nuvažiuoti į Tilžę. Tilžę vasarą buvo galima pasiekti garlaiviu. Išplaukėme iš Jurbarko vidurdienį ir tą pačią dieną pavakariais atvykome Tilžėn. Ten abu buvome pirmą kartą, jokių pažįstamų neturėjome. Iš lietuviškos spaudos žinojome, kad Tilžėje gyvena ir lietuvišką laikraštį leidžia Jonas Vanagaitis. Nutarėme aplankyti J. Vanagaitį ir su jo pagalba susirasti nakvynę. Iš karto suradome Mauderodės krautuvę; tenai sužinojome J. Vanagaičio adresą. J. Vanagaitis ir jo žmona priėmė mus maloniai ir pakvietė nakvynės. Nors buvo vasara, mūsų lovos buvo paklotos patalais, kas mus labai nustebino. Kaip vėliau sužinojau, toks buvo Vokietijoje paprotys – miegoti ištisus metus po patalais. Kita diena buvo šventadienis, J. Vanagaitis buvo laisvas ir vedžiojo mus po Tilžę, aprodė visas įžymybes. Mes aplankėme Tilžės parką, matėme karalienės Luizės paminklą, apžiūrėjome Tilžės bažnyčias ir pasikalbėjome su J. Vanagaičiu lietuviškais klausimais. Pirmadienį, atsilyginę J. Vanagaičiui už nakvynę, mes grįžome atgal Jurbarkan su nemažu pundu [ryšuliu, glėbiu] lietuviškos literatūros, ten buvo ir J. Vanagaičio redaguojama bei leidžiama „Birutė“. Tai buvo, rodos, 1908 metais, man baigus gimnaziją.

Be jaunimo, mūsų namus lankydavo tėvų pažįstami ir kai kurie Eržvilko bajorai bei gausūs dvaro interesantai. Tarp pastarųjų buvo dvaro advokatas Maksas Levy, gyvenantis Raseiniuose, kuris taip pat Nepriklausomoje Lietuvoje buvo privatus gynėjas Raseiniuose ir žuvo vokiečių okupacijos metu 1941 m.; teismo antstolis iš Raseinių, policijos valdininkai, įvairūs pirkliai. Daugelį jų motinai tekdavo vaišinti ir dažnai nakvydinti.

Užvažiuodavo pas mus ir mano buvęs mokytojas daktaras Pranas Gudavičius. Jis apie 1905 m. baigė Berlyne medicinos studijas ir praktikavo savo ūkyje. Jis atvažiuodavo pamedžioti ir buvo visų mūsų laukiamas bei mylimas svetys, nes mokėdavo gražiai papasakoti įdomių nuotykių iš savo studentavimo laikų Charkove ir iš Berlyno gyvenimo. Atmenu jo pasakojimą apie Berlyno didmiestį, požeminį traukinį ir dviejų aukštų tramvajus (autobusus). Mus visus ypač stebino Gudavičiaus pasakojimas apie Berlyno vežikus, kurie laukdami keleivių skaitydavo savo vienkinkiuose vežimuose laikraščius, dažniausiai socialistinį „Vorwärts“.

Susirgus mano tėvui, P. Gudavičiui teko gydyti jį ir numarinti.

Kai aš ir anksčiau minėtieji mano gimnazijos draugai J. Byla ir J. Daulianskis tapome studentais, kas vasarą Jurbarke surengdavome lietuviškus vakarus. Tai buvo pirmieji šiam mieste lietuviški vakarai. Jie sutraukdavo daug žmonių iš Jurbarko ir apylinkės. Iš Šakių į tuos vakarus atvykdavo daktaras Jonas Staugaitis (vėliau Seimo pirmininkas), gminos teisėjas Suvalkijoje Jonas Mackevičius (vėliau ilgametis Jurbarko teisėjas) ir kiti. Apsilankydavo ir kai kas iš Jurbarko rusų valdininkų. Ruošiant vakarus rengėjai nunešdavo kvietimus kunigaikščiui Vasilčikovui, Jurbarko majorato savininkui, kuris išmesdavo keletą rublių. Vaidintojai tuose vakaruose būdavo viršaičio Giedraičio sūnūs, knygyno savininko Žiliaus duktė, Bilminų vaikai ir kiti minėti studentai, Jurbarko jaunimas. Man teko keletą kartų būti sufleriu. Į repeticijas eidavau pėsčias iš Miliušių ir naktį pareidavau namon. Be vaidinimų dar būdavo choras, kuriam vadovavo Jurbarko vargonininkas Pocius. Konstantinas Glinskis, kuris praleisdavo vasaras Jurbarke, lietuviškuose vakaruose nedalyvaudavo. Jis dar nebuvo lietuviškai apsisprendęs.

Ramus studentų kultūros darbas atkreipė caro žandarų dėmesį. Kaip man jurbarkiečiai po Pirmojo pasaulinio karo pasakojo, Jurbarke buvo rastas vietos žandarų karininko archyvas. Tasai karininkas gyveno ir turėjo savo įstaigą dideliame name ant Imsrės kranto, kuriame po karo tilpo žydų progimnazija. Matyt, karo pradžioj, 1914–1915 metais, vietos žandarų viršininkas nesuspėjo arba nepasirūpino išvežti iš Jurbarko savo įstaigos archyvą ir jis liko minėtame name, kurio pastogėje ir buvo rastas. Skaičiusieji to archyvo likučius pasakojo man, kad visiems vietos studentams – lietuviams buvo nustatytas slaptas sekimas ir buvo daromi agentų–seklių raštiški pranešimai apie jų veiklą, lietuviškus vakarus, repeticijas ir kt. Tuose pranešimuose buvo minima ir mano pavardė. Gaila, kad tasai archyvas neišliko.

Tėvai svečiavosi pas aplinkinius ūkininkus. Atmenu, mes visi dalyvavome primicijose[1] pas Girdžių kaimo ūkininką Joną Jovarauską, kurio sūnus, baigęs Peterburgo dvasinę akademiją, prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą buvo įšventintas kunigu.



[1] Primicijos – naujai įšventinto kunigo pirmos iškilmingai laikomos mišios.