Rėmėjai

Reklama

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

IZABELĖ KUNDROTIENĖ

DIENORAŠTIS

Izabelė Zaturskytė-Kundrotienė gimė 1931 m. Girdžių kaime, Jurbarko valsčiuje, Raseinių apskrityje. Šeimoje buvo šeši vaikai: Vincas, Kleopas, Stasys, Jonas, Izabelė, Antanas. Vincas 1948 m. buvo areštuotas už pagalbą partizanams ir išvežtas į Krasnojarsko krašto Norilsko kalėjimą, kalėjo septynerius metus. Stasys ir Kleopas pripažinti kariais savanoriais, Jonas pripažintas laisvės kovų dalyviu. Antanas trejus metus kalėjo Komijos lageryje. Motinai Magdelenai po mirties suteiktas Partizanų Motinos vardas.
Izabelė 1949 m. išvežta į Irkutsko srities Olchono rajoną. Į Girdžių k. grįžo 1958 m. Nuo 2002 m. gyvena Žiežmariuose (Kaišiadorių r.). Lietuvos partizanų ryšininkė Izabelė Kundrotienė yra pripažinta neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) laisvės kovų dalyve.

1945-ieji

Pirmą partizanavimo pavasarį šv. Velykas šventėme Miliušgirio miško viduryje – kartu su partizanais. Miškas nuo mūsų namų – per kilometrą. Susirinko daug jų šeimų narių. Atsinešėm velykinių vaišių, margučių.
Taip buvo gera kartu. Ir šiandien matau prie medžių sustatytus šautuvus, patiestas staltieses su įvairiu maistu, margučiais. Matau jų kupinus laimės, švytinčius veidus greta saviškių. Žalios minkštutės samanos, balti plukių žiedeliai... Niekas negalvojo, net nesusapnavo, kas bus po metų...Jie uniformų neturėjo, tik buvo prie rūbų ir kepurių trispalvės juostelės.

Tai truko kelias džiaugsmingas valandas, ir mes visi, atėję, skirtingais keliais į skirtingas puses išsiskirstėme. Tai buvo pirmas ir paskutinis toks mielas pašventimas. Partizanų buvo per dvidešimt. Toliau vis labiau stiprėjo persekiojimai.
Jie keisdavo stovyklavimo vietas, bet netrūko ir parsidavėlių, kurie sekė ir pranešinėjo už Judo grašius.
Žiemai jie buvo parsikėlę į miškus už Jurbarko, ten buvo įrengti bunkeriai.

Foto Klaudijaus Driskiaus

 

Kraugeriai, norėdami greičiau sunaikinti partizanus, pradėjo suiminėti, tardyti, kankinti šeimos narius. Suėmė Pocevičiūtę Angelę, trylikametę Pocevičiaus Leono dukrą, jos brolis Mečys buvo partizanas kaip ir tėvas. Uždarė Šimkaičių stribyne, mušė, kankino, vėliau ištrėmė. Marytę Pečkaitytę, brolio partizano Jono Počkaičio seserį, kankino Jurbarko stribyne. Sudaužė galvą, pakenkė klausai visam gyvenimui. Artimieji man patarė apsigyventi toliau nuo namų. Partizanai žadėjo mane nuvežti prie Jurbarko miškų pas patikimus žmones.
Sutemus aš nuėjau į sutartą vietą, kur laukė žmogus pakinkytose šlajose ir du partizanai – Jonas Parnarauskas ir Pranas Novertaitis. Netoli gyveno Pranas Puišys – didelis seklys, komunistas. Pasigirdo šūviai. Mes iššokom iš šlajų ir bėgom pamiške. Nepažinau žmogaus, kuris laikė vadžias. Gal seklys buvo saugomas ir partizanai pateko į pasalą? Tada Puišys žuvo.

Buvo gili žiema. Sniego buvo iki kelių. Baisus pėdsakas. Tamsu. Stengėmės taikyti į tas pačias pėdas. Nuklampojom apie kilometrą. Pavargom. Vienas vyrų šautuvą sviedė į sniegą. Aš pasibaisėjau. Supratau, kad tai – įrodymas, kad bėgo partizanai. Šautuvą paėmiau ir nešiau aš. Man buvo 14 metų. Aš pavargau ir šautuvą atidaviau Pranui. Jis ir buvo jį numetęs.
Pasiekę ūkį pamiškėje, tai buvo Klimų, užėjome pas juos. Mums davė atsigerti. Vyrus liepė bėgti toliau, o man liepė pasilikti. Man šeimininkė davė savo megztinį, skarelę, pasodino prie ratelio ir liepė verpti. Prašvito. Mano batus įmetė į dranką su kiaulių jovalu, prispaudė su čiečka, kur maišo jovalą. Davė savo šliures mediniais padais. Aš verpti mokėjau.
Kieme pasirodė rusų kareiviai. Šunelis labai lojo, tai vienas ruskis jį nušovė... Žvėrys. Jų rankose buvo šautuvas, kurį, man nematant, [Pranas] numetė vėl. Turbūt jam buvo sutrikęs protas. Dabar aiškiai žinojo, kad pėdos – partizanų. Ruskis šaukė, klausė: „Kur banditai?!“
Mes visi mirtinai išsigandom. Mano siūlas trūkinėjo, rankos virpėjo... Į mane jie nekreipė dėmesio. Tik buvo gaila tų gerųjų žmonių, kurie taip išsigando. Meldžiausi už juos. Mes nenorėjom jiems blogo. Toks baisus buvo laikas. Ruskiai, pakeikę, pagrasinę, nuėjo jų dviejų pėdomis pamiške. Jų nepavijo, nes, pasiekus vieškelį, pėdos išnyko.

Mūsų kaimo vyrai žuvo visi, išskyrus paimtus gyvus – tai Bronius Mikelaitis „Rickus“, Leonas Pocevičius „Papūnis“, Justas Penkaitis „Peleckis“. Jie, iškentėję lagerių kančias, grįžo į Tėvynę. Gruodžio 12 d. pas mus buvo kuliami javai. Broliai ir trys draugai parėjo pavalgyti. Sodyba – prie kelio. Daug kas pareina. Neatskirsi, kuris išdavikas. Rytui neprašvitus namai buvo apsupti. Jie vėlai pajuto.
Klevelis „Anupas“ ir draugas Pranas „Tadas“ bėgo į vakarų pusę. Azijatai pavijo ir Klevelį sužeidė. Jis liepė draugui gelbėtis, o pats pakėlė pistoletą prie smilkinio, užuot pasidavęs žvėrims. Draugas pasiekė sodybą, jam davė arklį ir jis pabėgo.
Brolelis Stasys „Bronius“, draugai Albinas „Motiejus“ ir Jonelis Dobilaitis, gyvenęs prie Ariogalos, slapyvardžiu „Ūsas“, bėgo į rytų pusę. Jonelį „Ūsą“ pakirto kulka, o jie abu buvo pridengti miško, išbėgo nesužeisti.

Mes abi su kaimynų mergaite Antanina ir brolelis Jonukas, kuriam buvo 18 metų, miegojome klėtyje. Išgirdę šūvius, mudvi su patalais iškritom ant žemės, o Jonukas išbėgo pro duris į lauką. Jis pataikė tiesiai į apsuptį ir krito, pervertas sprogstamos kulkos... Į pastatus šaudė padegamomis kulkomis. Užsiliepsnojo kluonas, tvartai... Klėtis, kur mes buvom, buvo toliau ir ugnis nesiekė. Ant kelio matėsi šarvuotis, šalia vaikščiojo keletas kareivių. Kieme lakstė išsigandę Mamytės iš tvarto paleisti gyvuliai... Girdėjosi rusiški keiksmažodžiai... B... K...

Name nuomininkai Kilikauskai gulėjo ant grindų, už pečiaus, ir jų mažas sūnelis Edutis. Lubose matėsi kulkų išplėštos žymės.
Tuoj atėjo kareiviai. Rusiškai kalbėjo, liepė eiti į kiemą. Kieme pašaukė Mamytę ir, visas tris pastatę prieš save, atkišę šautuvus į mus, varė prie žuvusio Jonuko... Jis buvo miręs. Veidas sužalotas.Kareivis, žvelgdamas į Mamytę, garsiai rėkė: „Bandit sin!..“ [„Banditas sūnus“ – rusų k.]. Mamytės pabalusios lūpos virpėjo... „Sūnus ne banditas, jis su dokumentais, jis gyvena namie...“ – vos ištarė ji.

Paskiau, keiksmų lydimos, buvome varomos į mišką... Ten pamatėm „Ūselį“... Jis gulėjo kniūbščias, apglėbęs rankomis žemę, už kurią kovojo. Prie kairiojo peties, susigėrusi į rūbą, plytojo kraujo dėmė... Jis buvo miręs... Vėl kriokė, atsigręžęs į Mamytę: „Sin bandit!..“ Mamytė papurtė galvą, neištarė nė žodžio...Kai kareiviai išbėgo paskui partizanus, namai liko vieni. Aš ir jaunesnis brolis pabėgom per mišką į Paskynų kaimą už 15 kilometrų pas gimines. Mamytė bėgti atsisakė, kad gyvenę nuomininkai nenukentėtų.

Buvo palieptas kaimynas Juškys su arkliniu vežimu atvažiuoti pas mus.
Nuvažiavę į Kavolių kaimą, paėmė žuvusį Klevelį ir grįžo į mūsų namus. Čia paėmė miško pakraštyje žuvusį „Ūsą“, įdėjo Jonelio lavoną. Šalia pasodino nuomininką Kilikauską, Mamytę ir kraupus ekipažas pajudėjo Jurbarko link. Privažiavę turgaus aikštelę, lavonus išmetė. Čia laukė keli smalsuoliai ir kraugerys stribas Ramanauskas. Jis spardė išniekintus lavonus... Šiuo metu jis nugaišęs.
Mamytė ir nuomininkas rytojaus dieną buvo paleisti. Jų nemušė. Lavonus nuvežė už miesto į šilelyje nuo karo likusius apkasus, sumetė lavonus, truputį užžėrė žemėmis, kad kai kur matėsi rūbai. Po kurio laiko atvežė dar 6 partizanus, įmetė šalia.

Naktimis partizanų „kapas“ buvo lankomas, dedamos gėlės, degamos žvakės. Tai – bebaimės gimnazistės Birutė Povilaitytė, Aldona Maskolaitytė ir kitos. Vėliau jos buvo areštuotos, įkalintos Vorkutos lageriuose. Jos buvo šešiolikmetės. Dievulis jas saugojo ir jos, atlikusios bausmę už meilę Lietuvai, buvo paleistos. Ne be pasekmių sveikatai.
Kas išmatuos Motinos skausmo gelmes, netekus mylimų vaikų, prie namų pelenų...
Mes bijojome prisiartinti prie amžino poilsio vietos. Grėsė areštas, tremtis.